 |
Priešiškumas sau gali kilti tada, kai žmogus laikantis save geru, netikėtai priverstas pripažinti savo negatyvumą. Tai atsitinka kiekvienam žmogui, kuris mano esąs protingesnis už kitus. |
Žmogus, gyvenantis vardan inteligentiškumo, neleidžiąs sau suklysti, pradeda neapkęsti kitų klaidų, nesusimastydamas, kad neapkęsdamas kito, neapkenčia savęs. O kas įsigudrino pirmiausia pastebėti kitų klaidas, tas automatiškai kitame nekenčia savęs, ir nesuka galvos, kodėl jam bloga, kai blogas yra tas kitas, kuris apskritai su juo neturi nieko bendra.
Pasiekęs kritinę riba ir pavargęs vaizduodamas inteligentą, žmogus nori atsipalaiduoti.
