Pedagogika

Tai, kas vyksta šiuolaikinėse mokyklose, vargu ar galima pavadinti švietimu. Mokytojai jau nebėra asmeninių doros ir moralės savybių saugotojai, todėl ir vaikai negali išmokti žmoniškumo pagrindų. Iš čia gimsta nepagarba mokytojui, mokslui, mokyklai, žmogui ir visai kūrinijai. Vaikai yra tokie, kokiais juos padaro suaugusieji.

Čia apie tai, kaip Lietuvoje bandoma sutrikusio mąstymo vaikais užpildyti bendrojo lavinimo mokyklas, nes sveikų vaikų jau pritrūksta. O moko tuos vaikus pedagogai, neturintys tam jokio mokslo, ir gauna už tai 50 centų priedą.

Viena moteris, atvažiavusi gimdyti į gimdymo namus, pasakė daktarui, kad turi pasikalbėti su savo dvasiniu mokytoju apie minčių įtaką, į ką jis išsijuokė: „ kas čia per nesąmonės, nejaugi jūs tikite, kad motina savo mintimis gali įtakoti kūdikį?“ Štai toks yra gydytojų lygis šiandien. Tad ko galima laukti, iš ateities visuomenės?

Visos problemos kurios ateina į mūsų gyvenimą, tarnauja mums tame, kad suvoktume save. Jeigu motinos galvoja, kad pakanka jų vienų, kad apgintų savo vaikus, tai kaip jos gali apginti vaiką, jeigu pačios neapsaugotos nuo visko, kas joms gali nutikti.

Kada tėvai leidžia savo vaikams pamatyti jų silpnybes, neištikimybę ir pan., vaikai jaudinasi ir pameta orientyrą, jie netenka pagrindo. Vaikai instinktyviai ieško galimybės atsiremti į teisingumą, tobulumą, jėgą, ir kai mato tėvų silpnumų negatyvą, jie netenka autoriteto, kuris juos apgintų.

Svarbiausia žmogui yra tai, ką jis gali keisti, kurti, tai, kas yra jo galimybėse. O tai yra žmogaus ląstelės, elgesys, mintys. Prieš pradedant ką nors auklėti ar postringauti, reikia pradžiai išauklėti save, savo kūną, savo ląsteles.