Kaip mąsto vartojantys alkoholį?

Maistas yra tai, kas patenka į organizmą. Skirtingas maistas - skirtingi žmonės. Tačiau alkoholio užnuodytos smegenys niekada nesupras blaiviai mąstančio. O blaiviems žmonėms nėra prasmės gyventi kartu ir bendrauti su matančiais per "stikliuką", kaip nėra prasmės kalbėtis lakštingalai su žuvimi. Nors žmonės bando tai daryti, ir gauna skausmą, ašaras ir neviltį...

Vartojančio alkoholį žmogaus mąstymas yra pažeistas, nes jis alkoholio nelaiko savo problema. Jam alkoholis yra kas tik norite, tik ne jo problemų šaltinis. Ir kai jį kas nors pakritikuoja, jis puola teisintis.

Joks alkoholikas nepripažins savęs alkoholiku. Kad ir ką jam besakytum, mokslu, faktais ar net po nosim pakištum alkoholio vaisių: (sudegusius namus, skyrybas, artimųjų mirtis) jis vis tiek sakys, kad ne dėl alkoholio tai įvyko.

O didžiausia tragedija tame, kad pats apakintas alkoholio žmogus ir kitus į tai traukia, teikdamas, kad „ aš geriu ir tu gerk, nes aš manau, kad tai gerai, man tai netrukdo.“ Nerasite nei vieno žmogaus, kurio gyvenimo nebūtų sugriovęs alkoholis, ir kuris kaltintų alkoholį – kalti visi, tik ne jo alkoholizmas. Tokia lėtinio alkoholiko mąstysena.

Alkoholikas tapatina save su alkoholiu, kaip su gyvenimo priemone. Bergždžiai su juo kalbėtis ar ką nors aiškinti, tačiau ir jums nereiktų jam leisti plėsti savo pragertą sąžinę aiškinimais ar kalbomis. Viskas, ką toks žmogus bepasakys, yra tik jo silpnybių pasiteisinimas. Alkoholikas yra tas, kuris yra priklausomas nuo alkoholio, ir visai nesvarbu ar po taurelę savaitgaliais, ar kas dieną, esmė tame, kad jis be jo nebegali. Jeigu galėtų - nebebūtų alkoholikas, būtų blaivininkas. Sužinojęs, kad sau ir kitiems kenkia, gerdamas alkoholį, tiesiog nebegertų, išbrauktų šį nuodą iš savo gyvenimo. Deja, alkoholikas to padaryti negali.

Kaip alkoholis ardo asmenybę, kaip alkoholiu žudoma moralė, dvasingumas, vertybės, deja, tai mato tik blaivūs žmonės, ir tai natūralu. Visi, kurie vartoja alkoholį, visai nesvarbu kultūringai ar ne, jie į tai žiūri per taurelę, o per ją... viskas susilieja. Jie pasėkmę mato kaip priežastį.

Jie sako, kad dvasingumo nebėra, ir žmonės pradėjo gerti. Ne. Žmonės pragėrė dvasingumą, todėl jo nebėra, nes alkoholis užmuša bet kokį dvasingumą. Arba sako: „ va nėra kaime darb, todėl žmogus geria“. Melas, nes tik alkoholikas gali nerasti kaime darbo ir neišmaitinti šeimos. Ar jis žemės neturi, ar invalidas? Ne. Jis kultūringai geria.

Įprotis gerti savaitgaliais, bartis su šeima, triukšmauti, atseit nuimti įtampa, stresus, vaikščioti į koncertus ir bare guršnotį vėl tą patį alkoholį, ryte skųstis inkstais ir ryti tabletes. Pakliūna girtas policijon, moka baudas, o jūs tokiems pasakykite:“ baik gerti ir viskas susitvarkys“. Jis nustemba:“o prie ko čia gėrimai? Žmona išdavė, darbas nesiseka, kaimynai kenkia, policiją iškvietė.“. Tokie žmonės net minties neturi apie tai, kad jų gyvenimas yra tik todėl toks, nes jie nebeturi blaivaus proto, nes jau pragertos galimybės suvokti tai, kas yra blaivi būsena.
Paklauskite savęs, ar jūs žmogus, ar ne? Jūs galite asmeniškai atsisakyti alkoholio, galite pradėti blaiviai gyventi ir aplink save formuoti blaivybės zoną. Kai aš klausiau, kas iš principo nevartoja alkoholio, jūs rankos nepakėlėte.
Kultūringai geriantis žmogus ir yra pats baisiausias blogis. Prasigėręs alkoholikas labai naudingas žmogus. Jis voliojasi baloje, o pro šalį einantys vaikai mato, kad dėdė prisilakė; alkoholikas - tai pavyzdys, kaip nereikia daryti, o kultūringai geriantis žmogus - tai pavyzdys, kaip reikia daryti. Kas mūsų vaikus stumia prie alkoholinio lovio? Stumia tie, kurie geria per šventes. Visiems tiems, kurie labai nori gerti šampaną per šventes, aš sakau: "Ar jūs norite, kad jūsų vaikai būtų alkoholikais?" Atsiliepia:" - Kodėl jūs taip? Aš noriu, kad gertų, bet neprasigertų." Nėra jokios garantijos, kad jūsų vaikas gers ir neprasigers. Jeigu jūs turite garantiją, tai jums auksinis paminklas ir Nobelio premija. Tai juk narkotikas. Nusigeria visi, tik skirtingu greičiu. Kas greičiau, kas lėčiau, bet visi kvailėja, visi degraduoja. Tiesiog skirtingu greičiu eina link savo kapo.

Paruošė I. Metrikienė pagal V.G.Ždanovą ir akademiką A.M. Savelov – Derėbiną