Hipoterapija - kūno ir dvasios degradacija

Kad moksliškai pagrįsti, jog kulka kūne padaro skylę, nereikia įrodinėti šimtą kartų, o kad įrodyti naują tos žaizdos gydymo būdą, reikia šimtų eksperimentų ir ekspertizių rezultatų. Medicina - tai visų pirma ypatingai subtilus verslas, ir teisę tokiam verslui egzistuoti galima suteikti tik tokiu atveju, jei jis įrodys, kaip minimum, savo nekenksmingumą. Hipoterapijos nekenksmingumas šiandien atsidūręs po dideliu klaustuku. Gal būt todėl, siūlant galutinį savo darbų rezultatą, hipoterapijos entuziastai nesiryžta rimtiems tyrimams, bet apie tai vėliau. Kaip turėtų atrodyti moksliniai įrodymai, kurie legalizuotų hipoterapiją ir įrodytų mums bent tai, kad ji nekenkia invalidams vaikams?

Ko reikia? Reikalinga labai didelė grupė sergančių vaikų, pvz. autizmu, afazija, ataksija. Tokia grupė turėtų būti keletą metų stebima, kol joje yra taikomi hipoterapijos gydymo ar reabilitacijos metodai.
Šios grupės vaikus būtina atskirti nuo bet kokių kitų medicininių pagalbų, medikamentų, terapijų, chirurgų, kad eksperimento proceso ir rezultatų neįtakotų jokie pašaliniai veiksniai.
Vaikai turi likti "vienas ant vieno" tik su hipoterapijos siūlomu gydymo metodu, ir tik tada mokslinė medicina galės kalbėti apie nepriekaištingą rezultatą.

Praeis dar daug metų, kol šie duomenys kaupsis, bus analizuojami, grupuojami, taps temomis diskusijoms, konferencijoms ir t.t. Po to bus būtina atlikti laboratorinius tyrimus, kurie šiuos rezultatus patvirtintų. Suprantama, kad visa tai - labai sunku. Tačiau be šito neįmanoma sukurti medicinos krypties, arba atšakos. Be mokslinio pagrindimo bet kuri gydymo praktika laikoma eiliniu šarlatanizmu, nes teisė gydyti ir reabilituoti žmones, ypač vaikus, tai - ypatinga teisė, ypatingas verslas, ir čia niekas neturėtų veikti aklai. O kol kas hipoterapija - tai šamaniškas procesas, teikiantis miglotą ar net neigiamą rezultatą. Kol kas tai - tik neatsakingas pinigų prasimanymas, pastatytas ant paties didžiausio žmonių skausmo - jų vaikų invalidumo. Galima būtų patikėti hipoterapiautų nuoširdumu ir pačiais geriausiais ketinimais, jei ne daugybė sąmoningai nuslėptų tamsių faktų ir aplinkybių, į kuriuos yra įsivėlusi hipoterapija.

Reali, hipoterapijos metu patiriama sunkiai sergančių vaikų traumų statistika.
Mes nežinome realios traumų statistikos. Hipoterapeutai neveda ir nepateikia jokios statistikos, neturi centralizuoto vadovavimo ir slepia sunkias situacijas. Šios informacijos, kurią mes turime (10 traumų per kelis metus), neužtenka, kad padaryti apčiuopiamas išvadas. Tačiau be išvadų ir statistikos hipoterapija niekada nebus legalizuota.

Reali hipoterapijos vertė, žiūrint iš oficialių klinikinės neurologijos mokslų pusės.

Medicininė klinikinė neurologija, kuri tiesiogiai užsiima aukščiau minėtų vaikų ligų gydymu, savo oficialiuose ir moksliniuose traktatuose niekada ir niekur neužsimena apie hipoterapiją kaip apie gydymo metodą. Viename Kacesovo darbe "Intensyvios reabilitacijos pagrindai", 90 puslapyje yra paminėta hipoterapija... bet kaip paminėta! Dviem žodžiais: kad ji stiprina raumenis ir gerina emocinį foną. Ir pastraipa baigiama tiesiogine citata: " kai nėra galimybės panaudoti arklius, tai vaikų supimas karuselėse ir sūpynėse padeda pasiekti tą patį rezultatą.".

Kas įvyksta su invalidu vaikeliu, kai jį, tokį sergantį, įveda į atmosferą, kur planuotai ir pastoviai kankinami gyvi sutvėrimai? Negailestingos žirgų sporto praktikos vaizdai skverbiasi į vaiko akis............ Žirgų sporto pergalėms pasiekti reikalinga visų blogų žmogaus charakterio savybių mobilizacija. Ir į tokią atmosferą įvedamas silpnutis, ligotas vaikas, kurio psichika ir taip jau labai pažeidžiama. Matydamas, kaip primygtinai čia taikomi žiaurumas ir jėga, toks vaikelis dar jautriau išgyvena savo nepilnavertiškumą, nes jis žino - TAIP jis nesugebės. O šitas TAIP yra žirgų sporto etalonas. Tikriausiai nėra nieko niekšingesnio už invalido atvedimą į atviros prievartos demonstravimo sportą.

Hipoterapijos realybė tame, kad į sergančius vaikus čia žiūrima kaip į biologinę žaliavą, kurios dėka galima labai lengvai pasipelnyti, nekreipiant dėmesio į mokslinę metodo pusę, įrodymų bazę, tyrimus ir t.t. Kol hipoterapija nėra pripažinta kaip mokslas, jos vietą užima pigi mistika, tvirtinanti, kad sergantis vaikas keičiasi energijomis su geru arkliuku. Ką gi, pabandykime į tai pažvelgti rimtai - kaip į tiesą.

Energijų kaita

Palikime nuošalyje fantastiką, nemoksliškumą ir kitus panašius argumentus. Galop tai - vienintelis hipoterapeutų argumentas, deklaruojamas intelektualioje bazėje.......... Įsivaizduokime, kad tai įmanoma. Iškyla labai svarbus faktorius. Jeigu arklys yra energetinis donoras, tuomet jo energija turėtų būti nepriekaištinga. Mes tiksliai žinome, kad bet koks arklys yra absoliučiai fiziologė būtybė, t.y.......... jo elgesys priklauso nuo jo fiziologinių pojūčių. Sergantis arklys - tai serganti energija.

Arklys, kurio energija yra siūloma, turi būti fiziškai visiškai sveikas, ir tą jo absoliučią sveikatą kasdien turi patvirtinti tiksli diagnostika.

Sveikatos patvirtinimai, atliekami pačių hipoterapeutų ir jų veterinarų, gaunančių iš tokių patvirtinimų pajamas, neturi vertės. Todėl, jeigu hiporetapeutai teigia, kad jų arkliai yra "energetiniai donorai", jie privalo pateikti įrodymus, kad "donorai" yra sveiki pagal veikiančius normatyvus, sveiką protą ir pilną programą: termogramos, gastroenteroskopijos, analizai, ir t.t. Galų gale - tai elementari praktika - donorystės organizacija privalo užtikrinti donoro sveikatą.

Deja, viso šito darbo niekas neatlieka ir negali padaryti dėl vienos paprastos priežasties: hipoterapijai naudojami tik sergantys arkliai. Ir reikalavimai jiems yra tokie pat, kaip ir paprastiems nuomojamiems - "kad eitų ir ramiai neštų žmogų".

Fiziškai normalus žirgas niekada neturės tokių hipoterapijos elgesio normatyvų. Sveikas žirgas pagal savo biologijos ir biomechanikos įstatymus siekia energetiškai - judesyje - išreikšti savo savijautą ir emocijas. Kalba apie tai, kad arklys rodo asmeninį susidomėjimą kitos zoologinės rūšies sutvėrimo, šiuo atveju vaiko, sveikata ir saugumu - tai diletantų rožinis prasimanymas. Rimtas šito prasimanymo aptarimas - neįmanomas.

Tam, kad arklys demonstruotų hipoterapijos elgesio modelį ir nešiotų ant savęs kreivai sėdinčius, neturinčius balanso, neadekvačius raitelius, reikia, kad jis būtų visiškai paliegęs. Hipoterapijai naudojamas arklys turi sirgti ligomis, keičiančiomis jo elgesio stilių, kuris paverčia arklį absoliučiai abejingu, pavaldžiu, paklusniu, atbukusiu gyvenimui padaru. (vert.pst.asmenybės sunaikinimas).

Nė vienas iš hipoterapijos arklių, kuriuos man teko matyti, nedemonstravo jokių įgūdžių, ir ne todėl, kad jų niekas nemokino, o todėl, kad tokių įgūdžių nėra. Yra tik ... žodžiai. Tai buvo nuomojami arkliai, visiškai "užmušti" žiauriu elgesiu ir baisiom laikymo sąlygom. Šių arklių elgesys - tai tik labai sergančio padaro pavyzdys.(vert.pst. jokio pasipriešinimo, jokios gyvybės). Beveik visi jie turi sunkių atraminio judėjimo aparato ligų, aritmijų, yra šlubi. Visi jie sirgo skrandžio ir virškinamojo trakto ligomis, vidaus organų patologijomis. Visi šie arkliai sirgo ūmiomis ir chroniškomis nugaros ir kaklo ligomis. Gerai įsižiūrėjus matyti, kad hipoterapijos arkliai jau turi anatominių sutrikimų.

Aš jau minėjau, kad "energijos kaitos" tema - tai isteriškų mamyčių, entuziastų ir neišmanėlių žurnalistų tema. Specialiai šiai kategorijai žmonių pasakysiu: sakyti, jog hipoterapijoje vyksta vaiko ir žirgo energijų mainai - energetinė donorystė, tai tas pats, kas graudentis, perpylant sau vėžiu ar geltlige sergančiųjų kraują.
www.zirgu-sportas.lt