Kažkaip pastebiu, kad kai žmonės sužino, jog maitiniesi ir šiaip į gyvenimą žiūri kažkaip kitaip, tai rodos, kad tas jų sužinojimas lyg "įpareigoja" ir likti tokiu, kokią jie nuomonę susidaro. Ir paskui lyg ir nebegali padaryti kažką kitaip, nei kiti apie tave galvoja. Iš kitos pusės, teko patirti, jei esi stiprus ir tvirtas savo pasirinkime, tai kaikurie žmonės pabando perkalbėti, bet kai pamato, jog uolos nenuvers, nusišypso ir pradeda gerbti.
Bet visgi, ar gerai, kad kiti žino, jog esi kitoks nei jie, ar geriau, kad nežinotų?
Manau,
kad tai nei gerai, nei blogai. Čia panašiai, kaip ir su vaikais - tai dovana, bet tuo pačiu ir atsakomybė. Tu turi tikslą, tai labai svarbus dalykas mūsų gyvenime, net esminis, bet tuo pačiu tai ir skausmo šaltinis, nes jei vaikui kažkas negerai tu taip pat kankiniesi.
Taip ir su požiūriu, gyvenimo būdu - tu deklaruoji, kad gyveni taip ir taip, reiškia nori, kad žmonės tave priimtu būtent tokį ir laikui bėgant jie priima, bet tada ateina laikas kitam išbandymui, sakyčiau dar sunkesniam (ir tai natūralu) išbandymui - palaikyti tokį gyvenimo būdą visą laiką.
Manau, kad nereikia visiems be reikalo skelbti savo požiūrio, bet ir slėpti nebūtina, nes anksčiau ar vėliau vistiek sužinos, tai laiko klausimas. Sociumas tai visada išbandymas, tai tiesiog reikia turėti omeny ir daryti tai, kas tavo manymu yra teisinga. Na o gyvenime visko būna, gali ir požiūris keistis, todėl geriausia ką gali padaryti - tai nekreipti dėmesio į tai ką mano/sako kiti. Kitaip tariant nesmerkti nei savęs, nei kitų.