Skanūs jos žiedlapiai, kurie jau byra, byra... Liepos gale jau erškėtrožių vaisių metas prasideda! Kai gerai sunoksta (tai čia rugpjūty – rugsėjy), jau kokie skanūs. Ir sotūs. Tik sėklikes ir ašutėlius reik išsigramdyt. Man tose uogose, tiksliau vaisiuose, patinka jų minkštimo „pektiniškumas“, tai, kad juose gausu pektino. O jis ir jaučiasi burnoje, kaip kokia drebučių uogienė.
Ir iš tiesų tų pektinų juose būna nuo 4 iki 11%, priklausomai nuo rūšies. Pas mus, pajūry, pavyzdžiui gausiai miškinio erškėčio auga. Jo vaisiai dideli.
Bene įžymiausia erškėtuogė vitamino C gausa – daugiau nei serbentuose, citrinose! ( O tie gi tai – rūgštūs). Tai pat gausu geležies. Ir atsargiai, joje yra dažiklių – reik saugoti drabužius.
Esu gaminusi erškėtuogių uogienės. Viriau sirupą iš vandens ir cukraus, po to sudėjau į jį išvalytas vaisių puseles, viriau dar 5 – 10 min. Po to palikau iki ryto tame sirupe. Ryte reikia išgriebti į švariai paruoštą stiklainį, o tas sirupas vėl užvirinamas ir užpilamas ant uogų. Stiklainis užsukamas. Štai ir uogienė. Labai švelnaus skonio. Beje, jei verdama sirupe ilgiau, tai gaunasi marmeladas.
Erškėtrožė, rožės „giminaitė“.
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
© Visos teisės į svetainėje esančią informaciją priklauso Sveikata.info autoriams. Kopijuoti, ar kitaip platinti svetainėje esančią informaciją be autoriaus leidimo griežtai draudžiama.






Re: Erškėtrožė arba radasta
Beje, erškėtrožių sėklose yra apie 10% riebalinio aliejaus, nesočiųjų ir sočiųjų rūgščių, karotino, Vitamino E. Perkrimtus sėklą, pajutau, kaip iš sėkliukės išsinėrė branduoliukas, kuris ir yra vadinamas tikruoju erškėtrožės vaisiumi. Tad patariu tų sėklikių pakramsnoti. O ir džiovinant radastos (ai kaip gražiai liaudiškai skamba) uogas žiemos arbatai, džiovinkite ir sėklas, taip išlaikysit pilną komplektą rūgščių, aliejų, vitaminų, mineralų... :skanu: