Erškėtrožė, rožės „giminaitė“.

Skanūs jos žiedlapiai, kurie jau byra, byra... Liepos gale jau erškėtrožių vaisių metas prasideda! Kai gerai sunoksta (tai čia rugpjūty – rugsėjy), jau kokie skanūs. Ir sotūs. Tik sėklikes ir ašutėlius reik išsigramdyt. Man tose uogose, tiksliau vaisiuose, patinka jų minkštimo „pektiniškumas“, tai, kad juose gausu pektino. O jis ir jaučiasi burnoje, kaip kokia drebučių uogienė.
Ir iš tiesų tų pektinų juose būna nuo 4 iki 11%, priklausomai nuo rūšies. Pas mus, pajūry, pavyzdžiui gausiai miškinio erškėčio auga. Jo vaisiai dideli.
Bene įžymiausia erškėtuogė vitamino C gausa – daugiau nei serbentuose, citrinose! ( O tie gi tai – rūgštūs). Tai pat gausu geležies. Ir atsargiai, joje yra dažiklių – reik saugoti drabužius.
Esu gaminusi erškėtuogių uogienės. Viriau sirupą iš vandens ir cukraus, po to sudėjau į jį išvalytas vaisių puseles, viriau dar 5 – 10 min. Po to palikau iki ryto tame sirupe. Ryte reikia išgriebti į švariai paruoštą stiklainį, o tas sirupas vėl užvirinamas ir užpilamas ant uogų. Stiklainis užsukamas. Štai ir uogienė. Labai švelnaus skonio. Beje, jei verdama sirupe ilgiau, tai gaunasi marmeladas.